„Žmogus yra save kurianti būtybė...“
 
Vytautas J. Černius

Vandens ir akmens logikos

Edward de Bono, pasinaudodamas akmens ir vandens charakteristikų priešybe, išskiria vandens” ir “akmens” logiką (de Bono, 1993).

Jei akmuo yra kietas, griežtai apibrėžtos formos ir sunkiai pasiduodantis perkeitimui, tai ir “akmens” logika yra aiški, griežta ir nepasiduoda kritikai.

Jei vanduo yra minkštas, takus ir lengvai prisitaikantis prie indo formos, tai ir “vandens” logika gali būti lengvai keičiama.

Griežta akmens forma gali būti lyginama su sąvokų vartojimu, griežtu terminų apibrėžimu, o beformis vanduo primena suvokinių subjektyvumą ir priklausomybę nuo konteksto.

Akmens luitas gali būti dėžutėje arba ne, taip ir objektai yra priskiriami arba nepriskiriami tam tikrai kategorijai.

Dalį vandens visada galime nupilti arba išdalinti į kelis indus, todėl “vandens” logikoje svarbi tėkmė, perspektyva – link kur visa tai juda.

Jei akmenį pridėsime prie akmens, tai gausime du akmenis, o jei suliesime du vandenis į vieną vietą, tai gausime tik vandenį. Taip ir akmens logikoje mes galime surinkti skirtingas mintis, jas išdėstyti, sugrupuoti, bet vis tiek kiekviena mintis išlaikys savo pirminę būseną. Vandens logikoje galima sintezė, joje dvi mintys gali pagimdyti trečią, kurioje jau bus sunku atpažinti ir išskirti dvi pradines mintis.

Akmuo juda savo trajektorija tol kol sutinka kliūtį. Jei kliūtis didelė, tai akmuo į ją atsimuša ir atšoka atgal, jei maža – ją pašalina. Tačiau vanduo, atsimušęs net į didelę kliūtį, keičia kryptį ir gali surasti siauriausią plyšelį. Analogiškai akmens logikoje vyrauja tiesmukiškas savo tiesos teigimas, nepriklausomai nuo kitų požiūrių. Silpnesni požiūriai gali būti ignoruojami ir naikinami, o stipresni atakuojami tol, kol išsenka energija. Vandens logikoje galimas lankstus požiūrių derinimas.

Jei kietas akmuo gali būti panaudojamas puolimui ir gynybai, tai argumentai gali būti naudojami kito tiesai pulti arba savajai - ginti. Atakuojant vandeniu pakinta paties vandens forma. Todėl “vandens” logikoje mintis nenaudojama kito tiesai pulti, bet sąveikaudama su kita mintimi, gali pasikeisti pati ir pakeisti kitą mintį.

Taip, kaip padėtas akmuo išlieka savo vietoje, nes jis YRA, taip ir faktai teigia, kad kas nors YRA, arba ko nors NĖRA, kad yra TAIP arba NE. Vanduo teka, pasklisdamas paviršiumi, todėl “vandens” logikoje hipotezių kėlimas, spėlionės, provokacijos ir modeliavimas yra svarbesni negu faktų konstatavimas.
Priešingas logikas gerai charakterizuoja sąvokų poros, pvz.:

ŽingsnisŠuolis
RezultatasGalimybė
GarantijaRizika
TęstinumasProtrūkis
AtsakymaiKlausimai
StabilumasKaita
AtmetimasPanaudojimas

Negalime teigti, kad kuri nors logika besąlygiškai pranašesnė ir kitą ignoruojanti. Tai gali atvesti į savo mąstymo galimybių apribojimą. Kaip akmuo ir vanduo gamtoje sudaro vienovę, taip ir akmens bei vandens logikos turi atrasti savo vietą žmogaus mąstyme.

Lietuvoje „vandens“ logikos praktinio taikymo iniciatorė yra Australijos lietuvė Nijolė Bizys. Teorinius jos pamatus daktaro disertacijoje „Lateralinis mintijimas šiuolaikinėje kūrybiškumo ugdymo paradigmoje” analizavo šio skyrelio autorė.
Audronė Valiuškevičiūtė